Visa tai prasidėjo vaikystėje, būnant 11 metų, o gal kiek vėliau.
Tą dieną, kai mirė mano tėvas, aš prisiminiau močiutės pasakytą frazę, kuri skambėjo maždaug taip: „daug vaikų neturi tėvelio“. Lygiai tą patį kažkada mačiau sapne. Taip pat sapne mačiau ir tai, kad sėdžiu kambaryje užsikimšęs ausis, kai atvažiavę medikai jį bando gaivinti elektrošoku. Visiškas sapno ir realybės atitikimas.
Puikiai prisimenu poros dienų laikotarpį, kai sapnuose matydavau kitos dienos įvykius. Kažkurį šeštadienį, einant apsipirkti, iš manęs chuliganai atėmė piniginę. Sekmadienį sapnavau, kad mokykloje (tuo metu buvau moksleivis) labai noriu šlapintis. Perspėjimas buvo toks stiprus, kad laiku nusilengvinau tualete ir viskas gerai baigėsi.
Po mano močiutės mirties aš prisiminiau, kad ji man kažkada sakė sapnavusi sapną, kuriame man buvo liepta užsivilkti juodus marškinius.
Prisimenu vaizdus ir frazes iš pirmųjų pasimatymų su mano pirmaja mergina O.B., kurie kažkada jau buvo matyti sapnuose.
Pranašiškus sapnus taip pat matė mano draugai. Mano išvada tokia – dvasios, gyvenančios gretimame pasaulyje, mato daugiau už mus ir kartais mus nori perspėti.
o nemanai, kad čia paprasčiausias dežavu?
jis visiems tarps nuo tarpo pasirodo juk
Neatmesčiau, kad man buvo dežavu (deja vu), bet viskas daugumoje atveju vyko per daug ryškiai ir aiškiai.
Į paprastą dežavu nekreipiu dėmesio, visiems jis būna. Psichiatrai dežavu traktuoja kaip sutrikimą, kai smegenys ką tik įvykusius įvykius supranta kaip jau kažkada atsitikusius praeityje.