Tai atsitiko 2005 rudenį, rugsėjo pabaigoje. Sekmadienio vakarą meldžiausi Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Kunigui (tėvui Pijui) pasakius: „o dabar kiekvienas mintyse išsakykite savo asmeninius prašymus“, aš netyčia pagalvojau: „Dieve, atsiųsk man skirtą merginą“. Po mišių atėjau į Kražių stotelę, kur Ji mane nukabino. Jos vardas buvo Ona. Man tuo metu buvo 17, o jai 25 metai. Nežinau, ar ją būtų galima vadinti „mano pirmaja mergina“, bet faktas, kad likome geri draugai iki šiol.
:))) O nebandei daugiau prašyt? Manau, kad verta iš karto dvi ar tris užsakyti. Ir kad jos būtų ne prieš visi kartu.
Visa tai, ką rašau, nėra kažkoks prikolas, ir šitam mano blog’o rašymui yra labai svarbi priežastis… O šiaip aš pagal charakterį neesu mergišius ir jau jaunuolis metuose, galvojantis apie rimtą draugystę ir tvirtus santykius, šeimą… Kai reikėdavo „pavaidint“, vaikščiodavau kartais iškart su dviem merginom. O dabar toks gyvenime periodas, kad ne laikas meilei, reikia pragyvent porą metų vienam dėl tam tikrų priežasčių.
Kas liečia dėl paties prašymo, gal ir prašiau, gal man vėl siuntė merginas, bet šito jau tiksliai pasakyti negaliu, nebeprisimenu taip ryškiai…